Balandžio 21 dieną mokykloje vyko netradicinio ugdymo diena – Karjeros ugdymo diena. Ryte, išklausę saugaus elgesio instruktažą, 6a, 6b, 6c, 7b ir 7c klasių mokiniai, lydimi auklėtojų ir mokytojų, patraukė į KASP – Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 604 lengvųjų pėstininkų kuopą. Ten vyko 5 užsiėmimai: kario atributikos pristatymas; kariuomenės pristatymas; ugnies uždegimas ir būtiniausių priemonių, reikalingų kariui išgyventi gamtoje, pristatymas; šaudymas iš ginklų bei ginkluotės paroda.
Mokiniams labiausiai patiko atlikti praktines užduotis: pasimatuoti kario liemenę, palaikyti ant pečių savanorio kuprinę, užsidėti dujokaukę, įžiebti ugnį, šaudyti į taikinį, išklausyti pasakojimą apie ten esančius ginklus bei kariuomenės ypatumus. Kiekvieno užsiėmimo metu mokiniai domėjosi kokių savybių reikia kariūnams, kuo skiriasi karys savanoris nuo kario šauktinio, su kokiais žmonėmis reikia bendrauti ir kokių profesijų žmonės ten dirba.
7a, 8a, 8b, ir 8c klasių mokiniai vyko į Telšių rajono savivaldybę susitikti su ten dirbančiais žmonėmis ir išgirsti atsakymus į jiems kylančius klausimus.
Po užsiėmimų visi sugrįžome į mokyklos aktų salę, kur mūsų laukė susitikimas su Aleksandro Stulginskio Universiteto atstovais. Jie pristatė universiteto veiklą, papasakojo apie ERASMUS mainų programą, pagal kurią studentai išvyksta mokytis į užsienio šalis, o pas juos atvyksta iš užsienio studentai. Susitikime dalyvavo studentės iš Maroko ir Nepalo, kurios pasakojo apie savo kraštą ir papročius.
Patirtus įspūdžius ir tai ką jie sužinojo kiekviena klasė apibendrino padarydami stendus.
Klasių auklėtojų metodinės grupės pirmininkė D. Kungienė
Mokslo metai artėja į pabaigą. Nebesinori sėdėti klasėje. Tad gegužės 16 d., pasinaudoję Žemaitijos turizmo informacijos centro paslaugomis, su lietuvių kalbos mokytoja G. Juškiene ir auklėtoja keliavome po Telšius ir skaičiavome meškutes. Bet ir su gidės pagalba jų nepavyko suskaičiuoti. Teks patiems dar apie dešimt meškučių rasti. Kartais net nesusimąstome, kokiame gražiame mieste gyvename. Daug skulptūrų, Katedra, o ir lobis kažkur ežero gelmėse guli. Ekskursijos metu netrūko žemaitiškos kalbos. Gidė šmaikščiai ir su humoru papasakojo įvairių nutikimų. Pasirodo, žemaitiškai visame pasaulyje galima susikalbėti. Buvome pamokyti, kaip būtent reikia prie Katedros esančiam meškučiui nosį patrinti. Tada laimė tikrai nepabėgs. Ir į Katedros požemius užsukome. Dar paėjus gidė papasakojo apie lobį. Jo negalima „košint“. Grįžome per tiltukus ir pasidžiaugėme meškučiais: Kukučiu, Gėdoku, Ruzgiu.
Kartais nereikia tų didmiesčių. Pasigrožėkime savo miestu. Nuo bet kurios kalvos jis atrodo nuostabiai.
6b klasės auklėtoja V. Martinkėnienė
Ką sužinojome ieškodami Telšiuose meškų?..
Pirmiausia Turgaus aikštėje įdėję kairę ranką į didžiulę meškos pėdą pasisėmėme energijos.
Kamilė Rusteikaitė
Kiekviena skulptūra Telšiuose turi savo istoriją. Niekada neatkreipiau dėmesio į skulptūrą prie miesto laikrodžio. Ji vadinasi „Če vaikystė kėimas nuklegieje“. Pasirodo, šioje vietoje kažkada stovėjo gyvenami namai žydų, rusų, lietuvių ir žemaičių. Taip taip, ir žemaičių. Dabar iš tų namų likusios tik išklotos akmeninės plytelės aikštėje
Kamilė Rauktytė
Smagu pasididžiuoti, kad esame žemaičiai, prie Žemaitijos gaublio, kurį laiko 4 meškos. Pasirodo, mūsų žemaičių tarmė labai turtinga. „Jei moki šnekėti žemaitiškai, gali susikalbėti bet kurioje pasaulio šalyje“, – sakė gidė. Štai ir pavyzdžiai: A katuka ataka? (Ar nepanašu į japonų kalbą?) A lipontių y? (Gal čia prancūzų kalba?) Džiūn borna ( Panašu į italų kalbą?)
O visų taip peikiamas mūsų žodis „jiestė“ visai ne bjaurus. Juk rusų, anglų, vokiečių, latvių kalbose jis skamba panašiai. Tad gėdytis kalbėti žemaitiškai tikrai neverta.
Ineta Kundrotaitė, Sidas Novakovas
Niekada nebuvome Katedros požemiuose ir nežinojome, kas ta kripta. Pirmą kartą pamatėme tris karstus, kuriuose ilsisi Žemaitijos vyskupų (V. Borisevičiaus, P. Ramanausko, J. Staugaičio) palaikai. Tikėtina, kad kriptoje bus laidojami ir kiti Žemaitijos vyskupai, nes Telšiai – Žemaičių vyskupijos centras.
Eimantas Petkus
Telšiai stovi ant septynių kalvų. Ne visų pavadinimus žinojome ir vietas, kur jos yra. Ant Kalėjimo kalvos mes visas jas pamatėme skulptūroje. O dar įdomiau buvo pamatyti per akutę lobį, kuris stūkso Masčio ežero dugne.
Odeta Šliogerytė
Telšiai be meškų – ne Telšiai. Mes suradome 36 meškutes. Kai kam labiausiai patiko Gėdukas, kuris sėdi ant tiltelio turėklų užsidengęs akis. Mat jam gėda, kad upelis, per kurį nutiestas tiltukas, neturi vardo. O netoli vaikų žaidimų aikštelės ant Opalelė turėklų guli žaismingas Ruzlis. Jis toks linksmas ir patenkintas, kad vaikai mėgsta aikštelėje žaisti. Puikiai supratome Alkiuką, kuris tiesia leteną ir nori ko nors užkrimsti. Juk ir mums jau pilvukai gurgė…
Vakarė Prušinskytė, Paulina Tumkutė, Karolina Bliutaitė
Didžiuokimės, kad mūsų Žemaitija kažkada buvo tikrai didelė – net iki Rokiškio ir Šakių.
Saugokime savo turtingą žemaičių tarmę – juk niekas taip gražiai nekalba kaip mes.
Jeigu turite ryžto ir sveikatos, suraskite visas 46 Telšių meškas.
6b klasės mokiniai ir
lietuvių kalbos mokytoja G. Juškienė
Trečių – ketvirtų klasių gabiųjų vaikų projekto „Pradinukų akademija“ mokiniai gilino savo žinias tyrinėdami, atlikdami įvairius eksperimentus.
Aktyviausi mokiniai iš kiekvienos klasės rinkosi į grupeles. Išsikėlė ir numatė probleminius klausimus, atlikdami bandymus, stengėsi į juos rasti atsakymus. Mėgino išsiaiškinti šias, jiems dar nežinomas hipotezes:
*Ar įmanoma esant šiltam metų laikui pasigaminti sniego?
*Ar labai stiprus garsas gali išjudinti daiktus iš vietos?
*Kaip išpūsti spalvotą burbulą?
*Ar įmanoma piešti ant pieno?
*Ar galima užsiauginti cukraus kristalų?
Tyrinėti, eksperimentuoti buvo labai įdomu, naudinga. Mokiniai su nekantrumu laukdavo užsiėmimų, atsinešdavo reikiamas priemones bandymams, su dideliu entuziazmu juos atlikdavo. Norėdami suvokti dalyko esmę, vaikai turėjo veikti patys – išsiaiškinti, atrasti, suprasti ir pažinti tai, ką jie darė.
Smagu ir įdomu buvo žiūrėti į „augančius“ spalvingus burbulus, pasidžiaugti iš dirbtinio sniego padarytomis figūromis, grožėtis įvairiaspalviais raštais ant pieno. Visi suprato, kad stiprus garsas kenkia žmogaus klausai, trukdo susikaupti, be to, triukšmas gali išjudinti net lengvus daiktus.
Labiausiai mokinius intrigavo cukraus kristalų auginimas. Atlikę bandymą, jie turėjo apsiginkluoti kantrybe ir lygiai savaitę laukti galutinio rezultato. Saldu ir linksma buvo ragauti savo išaugintą saldėsį.
Tyrinėjimų bei eksperimentavimo dėka vaikai lavino savo pojūčius: regėjimą, lytėjimą, klausą, akies – rankų koordinaciją, išmoko ilgiau išlaikyti dėmesį, ugdė sumanumą, lavino reakciją, kaupė patirtį, diskutavo, samprotavo, stiprino savo kritinį mąstymą, išmoko spręsti problemas, suvokti mus supantį pasaulį. Tyrinėjimas, eksperimentavimas pagilino ir įtvirtino įgytas žinias.
Mokytojos A. Simanavičienė ir V. Šimkienė
