Suskaičiuokime meškutes

Mokslo metai artėja į pabaigą. Nebesinori sėdėti klasėje. Tad gegužės 16 d., pasinaudoję Žemaitijos turizmo informacijos centro paslaugomis, su lietuvių kalbos mokytoja G. Juškiene ir auklėtoja keliavome po Telšius ir skaičiavome meškutes. Bet ir su gidės pagalba jų nepavyko suskaičiuoti. Teks patiems dar apie dešimt meškučių rasti. Kartais net nesusimąstome, kokiame gražiame mieste gyvename. Daug skulptūrų, Katedra, o ir lobis kažkur ežero gelmėse guli. Ekskursijos metu netrūko žemaitiškos kalbos. Gidė šmaikščiai ir su humoru papasakojo įvairių nutikimų. Pasirodo, žemaitiškai visame pasaulyje galima susikalbėti. Buvome pamokyti, kaip būtent reikia prie Katedros esančiam meškučiui nosį patrinti. Tada laimė tikrai nepabėgs. Ir į Katedros požemius užsukome. Dar paėjus gidė papasakojo apie lobį. Jo negalima „košint“. Grįžome per tiltukus ir pasidžiaugėme meškučiais: Kukučiu, Gėdoku, Ruzgiu.

Kartais nereikia tų didmiesčių. Pasigrožėkime savo miestu. Nuo bet kurios kalvos jis atrodo nuostabiai.

6^b klasės auklėtoja V. Martinkėnienė

Ką sužinojome ieškodami Telšiuose meškų?..

Pirmiausia Turgaus aikštėje įdėję kairę ranką į didžiulę meškos pėdą pasisėmėme energijos.

Kamilė Rusteikaitė

Kiekviena skulptūra Telšiuose turi savo istoriją. Niekada neatkreipiau dėmesio į skulptūrą prie miesto laikrodžio. Ji vadinasi „Če vaikystė kėimas nuklegieje“. Pasirodo, šioje vietoje kažkada stovėjo gyvenami namai žydų, rusų, lietuvių ir žemaičių. Taip taip, ir žemaičių. Dabar iš tų namų likusios tik išklotos akmeninės plytelės aikštėje

Kamilė Rauktytė

Smagu pasididžiuoti, kad esame žemaičiai, prie Žemaitijos gaublio, kurį laiko 4 meškos. Pasirodo, mūsų žemaičių tarmė labai turtinga. „Jei moki šnekėti žemaitiškai, gali susikalbėti bet kurioje pasaulio šalyje“, – sakė gidė. Štai ir pavyzdžiai: A katuka ataka? (Ar nepanašu į japonų kalbą?) A lipontių y? (Gal čia prancūzų kalba?) Džiūn borna ( Panašu į italų kalbą?)

 O visų taip peikiamas mūsų žodis „jiestė“ visai ne bjaurus. Juk rusų, anglų, vokiečių, latvių kalbose jis skamba panašiai. Tad gėdytis kalbėti žemaitiškai tikrai neverta.

Ineta Kundrotaitė, Sidas Novakovas

Niekada nebuvome Katedros požemiuose ir nežinojome, kas ta kripta. Pirmą kartą pamatėme tris karstus, kuriuose ilsisi Žemaitijos vyskupų (V. Borisevičiaus, P. Ramanausko, J. Staugaičio) palaikai. Tikėtina, kad kriptoje bus laidojami ir kiti Žemaitijos vyskupai, nes Telšiai – Žemaičių vyskupijos centras.

Eimantas Petkus

Telšiai stovi ant septynių kalvų. Ne visų pavadinimus žinojome ir vietas, kur jos yra. Ant Kalėjimo kalvos mes visas jas pamatėme skulptūroje. O dar įdomiau buvo pamatyti per akutę lobį, kuris stūkso Masčio ežero dugne.

Odeta Šliogerytė

Telšiai be meškų – ne Telšiai. Mes suradome 36 meškutes. Kai kam labiausiai patiko Gėdukas, kuris sėdi ant tiltelio turėklų užsidengęs akis. Mat jam gėda, kad upelis, per kurį nutiestas tiltukas, neturi vardo. O netoli vaikų žaidimų aikštelės ant Opalelė turėklų guli žaismingas Ruzlis. Jis toks linksmas ir patenkintas, kad vaikai mėgsta aikštelėje žaisti. Puikiai supratome Alkiuką, kuris tiesia leteną ir nori ko nors užkrimsti. Juk ir mums jau pilvukai gurgė…

Vakarė Prušinskytė, Paulina Tumkutė, Karolina Bliutaitė

Didžiuokimės, kad mūsų Žemaitija kažkada buvo tikrai didelė – net iki Rokiškio ir Šakių.

Saugokime savo turtingą žemaičių tarmę – juk niekas taip gražiai nekalba kaip mes.

Jeigu turite ryžto ir sveikatos, suraskite visas 46 Telšių meškas.

6b klasės mokiniai ir
lietuvių kalbos mokytoja G. Juškienė