Rudenėjančiais poeto V. Mačernio gimtinės keliais

Pažinti savo kraštą, jo iškilius žmones galima ne tik iš vadovėlių, bet ir aplankant istorines vietoves, gyvai prisiliečiant prie žymių žmonių gyvenimų. Spalio 13 dieną „Kranto“ progimnazijos 7a ir 7c klasių mokiniai, lydimi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos G. Jankauskaitės ir tikybos mokytojos A. Nagienės, išvykę į kultūrinę pažintinę kelionę turėjo puikią galimybę pažinti Žemaičių Kalvarijos miestelio istorinius objektus, keliauti jauniausio literatūros klasiko, talentingo šio krašto poeto V. Mačernio gimtinės keliais.

 Žemaičių Kalvarijoje maloniai pasitiko šio miestelio Motiejaus Valančiaus gimnazijos geografijos mokytojas, V. Mačernio muziejaus gidas Bronius Kleinauskas, kuris pirmiausia pakvietė aplankyti Švč. Mergelės Marijos apsilankymo mažąją baziliką. Mokytojas supažindino su bažnyčios įkūrimo istorija, architektūros stiliumi, papasakojo apie drąsius žmones, gelbėjusius žydus. Bažnyčioje buvo įdomu pamatyti suolelį, kur sėdėdavo būsimasis poetas V. Mačernis, vietoje maldaknygės rankose laikydamas filosofijos knygą. Grožėdamiesi rudeniniu gamtovaizdžiu vaikščiojome siauromis miestelio gatvelėmis, aplankėme keletą Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelio koplyčių, profesoriaus S. Sondeckio senelių kapą, žemaičių vyskupo M. Valančiaus paminklą. Įvairiaspalvių rudens lapų kilimu nuklota jauno, gražaus, talentingo, bet tragiško likimo poeto žūties vieta privertė ne vieną suklusti ir susimąstyti apie žmogaus gyvybės trapumą.

 Ypatingą mačernišką dvasią mokiniai pajuto lankydamiesi V. Mačernio muziejuje, kuriame pamatė poeto šeimos fotografijas, poezijos rinkinius, asmeninius daiktus, rankraščius, klausėsi pasakojimo apie didžiąją B. Vildžiūnaitės ir poeto meilę. Mokiniai savo rankomis palietė ir patrankos sviedinio skeveldrą, kuri nulėmė tragišką V. Mačernio likimą.

Paskutinė stotelė – amžino poilsio vieta, kalnelis, kuriame ilsisi žemaičių krašto talentingas kūrėjas. Pasirodo, poeto eilėraščiai neturi amžiaus. Jaudindamiesi juos deklamavo ir septintokai. Ko gero, jie irgi svajotojai, kuriuos aplanko ir nerimas, ir liūdesys, ir džiaugsmas bei noras pasakyti: „Aš laimingas esu,/ Laimingesnio pasauly nėra.“