Meilė gimtajam kraštui gimsta nuo jo pažinimo

2017 piliakalnių metus „Kranto“ progimnazijos 7a ir 7b klasių mokiniai kartu su savo klasių auklėtojomis Julija Bytautaite, Lilija Avyžiene ir lietuvių kalbos mokytoja Daiva Saplinskiene nusprendė pažymėti aplankydami penkis didžiausius, gražiausius Žemaitijos piliakalnius. Todėl rugsėjo 20-osios ankstyvą rytą pradėjo savo kelionę po senosios kultūros paveldą – piliakalnius, apipintus legendomis, padavimais, dabar esančius neatsiejamais Žemaitijos  kraštovaizdžio akcentais. Pirmiausia aplankėme Pavandenės apylinkėje esantį Sprūdės piliakalnį. Užkopę ant piliakalnio gėrėjomės svaiginančiais Žemaitijos krašto toliais, atsiveriančiais kerinčiais vaizdais į Varnių duburį, kur tyvuliuoja Biržulio ir Lūksto ežerai, matyti Varniai, Luokė, Šatrijos, Girgždutės, Medvėgalio piliakalniai. Istorijos mokytoja L. Avyžienė papasakojo, jog yra manoma, kad Sprūdės piliakalnis – kunigaikščio Sprūdeikio, karaliaus Mindaugo brolio, valdos. Šis piliakalnis priskiriamas vėlesniam kovų su kryčiuočiais laikotarpiui.

Kitas piliakalnis – Moteraitis, apipintas padavimais ir legendomis. Mokiniai prisiminė legendą apie du milžinus Sprūdį ir Moteraitį, samčiais apsikeisdavusius, ant kalno stovėjusią ir prasmegusią bažnyčią. Piliakalnio viršuje yra keturi pakilimai ir stovi medinis kryžius. Iš tolo susidaro gulinčios moters vaizdas. Todėl kalnas ir vadinamas Moteraičiu.

Pagaliau keliautojai pasiekė svarbiausią kelionės objektą – didžiausią žemaičių piliakalnį – Medvėgalį. Mokytoja J. Bytautaitė puikiai pažįsta šias apylinkes ir mokiniams papasakojo apie kalno rytinėje pusėje esančią kūlgrindą, apie vietinių gyventojų pasakojamas legendas ir padavimus.  O tų padavimų apie šį piliakalnį sukurta net dvidešimt penki. Užkopę ant kalno viršukalnės, mokiniai bandė suskaičiuoti keturiolikos aplinkinių bažnyčių bokštus.

Važiuojant Žemaičių plentu, pasukus dešinėn, keliauninkus pasitiko iš visų pusių miškais ir pelkėmis apjuostas Bilionių (Švedkalnio) piliakalnis. Jis priskiriamas kovų su kryžiuočiais laikotarpiui. Šis piliakalnis archeologų įvardijamas kaip vienas įdomiausių ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio archeologijos paminklų. Jį tyrinėjo ir amerikiečių archeologai, kurie turėtų padėti atsakyti į klausimą, ar tikrai čia buvo senieji Pilėnai.

Tolimesnis kelionės punktas – Ožtakiuose  įsikūręs Varnių Regioninio Parko lankytojų centras. Čia mus pasitiko centro darbuotojas Linas Šedvilas. Prabilęs gražia žemaičių tarme, vaizdžiai papasakojo apie Varnių regiono parką, gamtos ir kultūros vertybes. Mokiniams labai patiko, kad čia daug ką galima lytėti, judinti, pažaisti pažintinius žaidimus, paklausyti garso įrašų su paukščių, varlių balsais, sakmėmis ir mitais.

Grįždami namo, pravažiavę Žarėnus, septintokai smagiai užkopė ant Paplienijos piliakalnio pasigrožėti Minijos upės vingiu. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – XIII a. Manoma, kad čia stovėjo kuršių pilis Žarė.

Ekskursijai baigiantis vaikai stebėjosi, kad taip greit prabėgo diena, pilna juoko ir neišdildomų  įspūdžių.

Istorijos mokytoja L. Avyžienė