Diena: 2017-10-09

Nesuprantamas, bet gal artimas V. Mačernis

Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti
Save ir visą perskaityti ištisai.
Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę:
Jos galo ir pradžios neberandu patsai.

V. Mačernis 28 žiemos sonetas

 

Vytautas Mačernis septintokams, ko gero, kietas riešutėlis: pilnas keistų paslapčių gyvenimo kelias, nesuprantami meilės laiškai, sudėtingi eilėraščiai… Todėl su 7b klasės mokiniais nusprendėme pasidomėti, kokia aplinka formavo jo asmenybę ir kūrybą. Kartu su klasės auklėtoja V. Martinkėniene nuvažiavome į Žemaičių Kalvariją. Lydimi mokytojo B. Kleinausko aplankėme V. Mačernio muziejų, nuvykome į Šarnelę, į poeto amžinojo poilsio vietą.

Štai  koks V. Mačernis išliko septintokų atminty.

 „Muziejuje deklamavau V. Mačernio eilėraštį „Pasikalbėjimas su mama“. Keistas jaudulys apėmė, kai prisiliečiau prie poeto stalo, kėdės. Eilėraštis labai nuoširdus, nors, sako, motina jo nemylėjo, nes laukė gimstančios mergaitės. Poetas atsimena jos pasakas, širdį mylinčią ir gerą.“

Ernestas Klimovas

 „Rimtas, kuklus, net liūdnas – toks V. Mačernis nuotraukose. Man buvo šiek tiek keista išgirdus, kad jis labai patiko merginoms. Kai jis mokėsi Telšių Žemaitės gimnazijoje, kai kurios rytą ateidavo prie jo namų ir laukdavo, kad galėtų kartu nueiti į mokyklą. Bet Vytautas išsirinko tik vieną savo gyvenimo meilę Bronę Vildžiūnaitę. V. Mačernis jai buvo pasipiršęs. Deja, karas ir netikėta Vytauto žūtis juos išskyrė amžiams. Tačiau Bronė (ji dar gyva) daugiau nieko gyvenime nepamilo ir neištekėjo. Ji laukia susitikimo su Vytautu amžinybėje“.

Vakarė Prušinskytė

„Laikiau rankoje sprogusio sviedinio skeveldrą. Šalto metalo gabalas – mažas, bet aštrus. Kodėl ji turėjo nulemti talentingo poeto likimą? Bet prisiminiau pamokoje girdėtą posmą:

Ar liūdnesnio kas būti galėtų
Už likimą žmogaus šioj nakty?
Jo gimimas toks ilgas ir lėtas,
O mirtis – nelaukta ir staigi.

Šitaip rašė V. Mačernis likus pusantrų metų iki žūties. Ar tai nebuvo jo mirties pranašystė?..“

Eimantas Petkus

„V. Mačernio mėgstamiausia vieta buvo kalva, apaugusi medžiais netoli namų. Jis atsiguldavo ir tiesiog žiūrėdavo į dangų. Taip poetas, matyt, galėdavo susikaupti, užsidaryti savo vidiniame pasaulyje ir ieškoti atsakymų į nuolat kankinusius klausimus: „Bet kas gi aš esu?“ „Kodėl pasaulis ir žmogus ir visa tai?“

O juk atsakyti į tokius klausimus ir yra sunkiausia.“

Benas Muningis

 „Beveik visi V. Mačernio eilėraščiai parašyti gimtinėje. Netoli namų esančiame miškelyje buvo įsitaisęs „gandralizdį“. Tai į pušį įkeltas mokyklinis suolas. Jame sėdėdamas Vytautas susimąstęs žiūrėdavo į Šarnelės laukus bei kalvas, skaitydavo ir kurdavo.“

Žygimantas Urniežius

 „Man buvo keista, kad V. Mačernis palaidotas ne kapinėse. Ilgokas kelias iš Žemaičių Kalvarijos autobusu. Dar ėjome miško keliuku. Pagaliau ant kalvos tarp aukštų medžių kuklus kapas su dar kuklesniu antkapiu. Mokytoja sakė, kad traukiantis frontui nebuvo galimybės Vytautą palaidoti Žemaičių Kalvarijoje. Bet tikriausiai jis amžinai liko ten todėl, kad  labai mylėjo tėviškę ir jos gamtą.“

Matas Laurinavičius

„Štai stoviu ant tos pačios kalvos, kur V. Mačernis bandė „išspręst gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų“. Čia jį, sulaukusį vos 23, apraudojo motina… Išblukusioje antkapio nuotraukoje toks pažįstamas, liūdnas veidas… Deklamuoju eilėraštį „Šešėlis“ ir įsivaizduoju sėdintį prie ežero poetą, stebintį ežero bangeles, tyliai  niūniuojantį dainą. Tik staiga puola ant vandens tamsus šešėlis… Gal tai buvo jo mirties vaizdinys?“

Kamilė Rauktytė

„Visiškoje tyloje Kamilei prie poeto kapo deklamuojant eilėraštį medžių viršūnėmis ošė vėjelis, pasigirdo gervių riksmas. Tik dabar supratau V. Mačernio liūdną sielą. Su juo atsisveikina gervės. Bet jos sugrįš pavasarį. Kaip ir mes dar ne kartą skaitysime poeto eilėraščius, laiškus ir kartu liūdėsime, mąstysime apie gyvenimą.“

Auksė Šukytė

Džiaugiuosi savo mokinukų mintimis. Tikiuosi, V. Mačernis kaip asmenybė jiems tapo artimesnis, o su jo poezija susidraugaus ir vėliau. Tik štai sakinys iš Vytauto laiško tikrai tinka visiems ir visais laikais: „Draugiškumas, sugyvenimas, šviesaus pavasario ir šviesaus gyvenimo džiaugsmas turi būti mums nesvetimi“.

Genovaitė Juškienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė